KELIAUJANČIOS ISTORIJOS

Kasdien „Lietuvos geležinkelių“ traukiniais keliauja tūkstančiai mūsų. Migruojame ne tik mes, kartu lekia ir mūsų patirtys, šiandienos nuotaika. Išdrįsome pakalbinti, prieiti arčiau. Taip gimė #keliaujančiosistorijos. Tai projektas, kurio herojai tikri ir labai skirtingi, trinantys ribas, ieškantys atsakymų, liūdni, o kartais – smagūs ir įkvepiantys iki dangaus.

Projektu siekiame nupiešti šiuolaikinio keliautojo portretą, išgirsti istoriją, suteikti galimybę būti išgirstam. Kviečiame Jus užkalbinti drauge keliaujantį, juk abu – ta pačia kryptimi.

Evaldas

„Esu klaipėdietis, emigravęs į Šilutę. Sovietinių metų emigrantas – kaip paskyrė, taip ir nutūpiau. Juk ta pati Mažoji Lietuva – kaip ir Klaipėda. Šiandien, norėdamas pakliūti į Vakarų laivų statybos gamyklą, turėjau pabendrauti su penkiomis moterimis. Moterys saugo laivų statybą. Vyrams ten leidžia tik virinti. Jos viską prižiūri ir kontroliuoja. Profesinio mokymo centre direktorius vyras, o penkios jo pavaduotojos – moterys. Jokios diskriminacijos. Vilniuje yra problemų su diskriminacija, mes šios problemos neturime. Moterys, pavyzdžiui, yra geriausios suvirintojos. Yra suvirinimo būdų, skirtų atlikti tik moterims. Ten reikia kruopštumo. Estijoje, vienoje geležinkelio vagonų gamyklos įmonėje, suvirintojomis dirba vien moterys. Visame ceche. Nieko nuostabaus. Moterys sugeba viską. Net būti be vyro. Kur jos dings. 
Vienu metu ir dirbu, ir dėstau universitete, profesinio mokymo centre, darbo biržoje. Mano darbas ir dėstoma disciplina – metalai, metalo suvirinimas. Turiu tris aukštojo mokslo diplomus. Vis mokausi, paskui dirbu, mokau, paskui vėl mokausi. Mokytis reikia. Reikia išmokti visko, kas yra aplink. Mokytis gyventi irgi reikia. Visą gyvenimą. Sėkmė ateina tik tada, kai viskas atsibosta. Kai nenusibosta, tai ir nesiseka, ir visko būna. O kai sekasi – nebėra ką veikti. Tu sėkmingas. Tau nereikia nieko veikti. Tobulybė. Stengiuosi to išvengti. Darau klaidų, kad turėčiau iš ko mokytis.“


Lina

„Darbuojuosi Šilutėje ir Klaipėdoje. Mano specializacija – senelių slauga. Teko krimsti duonytę ir užsienyje. Nepatiko. Grįžusi sakiau dukroms: Kad ir trumpesnis pinigėlis, bet čia yra mano namai. 
Viena auginu tris dukras, kol buvau išvykusi, mano sesuo jas prižiūrėjo. Jauniausiai dukrai penkiolika metų. Esame keturios muškietininkės. Visur kartu. Dėl to džiaugiuosi. Anksčiau mąstydavau, kodėl esu vieniša mama. Dabar atrodo, kad taip turėjo būti. Sunkiausias etapas – kai tėvelius palaidojau. Jiems gyviems esant, jei kas nutikdavo – su mama pasišneki, tėvelis padeda. Bet taip susiklostė, kad jie anksčiau laiko išėjo. 
Į užsienį dirbti buvau išvykusi tris kartus. Moku vokiškai, turiu medicininį išsilavinimą. Važiavau slaugyti vieno žmogaus, o nuvažiavusi radau du. Dirbau be poilsio dienų. Atlygį gavau už vieną. Susirinkau daiktus ir grįžau į Lietuvą. Po poros savaičių vėl išvažiavau, buvo lengviau. Trečią kartą gavau pasiūlymą per rekomendacijas. Dukros sakė bandyt. Buvome sutarusios, kad grįšiu iki Kūčių. Tačiau sugriuvo mašina. Tąkart galvojau, kad ir kas būtų, Kūčios ir Kalėdos yra mano vaikų šventė. Sakiau sau, jei Dievulis yra, jis man padės. Radau autobusą. Dukroms nieko nesakiau, bet parvykau Kalėdų pirmą dieną. Stoviu prie durų, skambinu. Girdžiu, mažoji sako: Sese, kažkas už durų. Ką sakysim, jei ten mama? Vyresnioji atidaro duris ir: MAMAAAAA! Mažoji nustebusi: Mama, sakei, kad negrįši! Visos apsikabinusios verkėme. Šis momentas man labai įsiminė. Dukroms pasakiau: Kad ir kaip būtų, man ryšys su jumis yra brangesnis už pinigus. Jos yra mano į gyvenimą kabinimosi kabliukas.“


Liucijana ir Marytė

„LIUCIJANA: Esame kaimynės dvidešimt devynerius metus. Grįžtame į Varėną iš poliklinikų Santariškėse. Viena buvome vienoje poliklinikoje, kita – kitoje. Dviese ramiau. Keliavome pas gydytojus, o jaučiamės kaip ekskursijoje pabuvojusios.
MARYTĖ: Abi dalyvaujame Carito veikloje, lankome bažnyčią. Pasiilgstame viena kitos. Aš labiau. Todėl kasdien susiskambiname.
LIUCIJANA: Marytė viena, jai liūdna, vyras mirė. Aš jai skambinu, išgirstu, kad sveika ir gyva. Ji man irgi skambina. Amžiaus skirtumas tarp mūsų nemažas.
MARYTĖ: Net labai didelis! Šešiolika metų!
MARYTĖ: Liucijana turi savo aprangos stilių. Man labai patinka. Ateina bažnyčion – nė viena nėra taip pasipuošusi kaip ji. Jos aprangos stilius unikalus – iš vienos mados neišėjęs, į kitą – neatėjęs. Plaukai sušukuoti, trumpai pakirpti. Net kitos moterys sako: šita iš bažnyčios gražiausiai apsitaisiusi!
LIUCIJANA: Marytė karštakošė. Tik pukšt, ir susinervina. Nemokame pyktis, nors kartais viena kitai paprieštaraujame. Norint išlaikyti draugystę – reikia bendrauti.
MARYTĖ: Šiais laikais tai neįmanoma.
LIUCIJANA: Manau, kad įmanoma. Reikia vieniems su kitais kiek kitaip elgtis. Žmonės susvetimėję. Kodėl taip yra, nesuprantu. Turime tokią pensinio amžiaus bendruomenę, kur dukart per savaitę sueiname kartu daryti mankštos. Tuo laiku, kai nebūna užsiėmimų, mes pasiilgstame vieni kitų.
MARYTĖ: Kai nesusitinki dažnai, susvetimėji. O kada yra sueigos, susibūrimai, bendri interesai – žmonės, su kuriais tai darai, tampa broliais ir seserimis. Nelieka susvetimėjimo. Jei kam iš mūsų blogai, galvoju apie jį, širdį skauda. O kai matau, kad kolektyvas mane palaiko, jaučiu stiprų vienybės jausmą.
MARYTĖ: Draugystėje aš noriu, kad mane mylėtų! Aš pasiilgstu Liucijanos. Jei ji nepaskambina, aš jai paskambinu. 
LIUCIJANA: Draugystei palaikyti reikia pagarbos ir nuolat bendrauti.
MARYTĖ: Meilės, meilės draugystei reikia!“


Sophie ir Kenny

„Viešėjau draugų namuose, buvo taip gera. Retai matau juos, bet mūsų ryšys ypatingas. Smagu turėti tokių vietų, į kurias gali atvažiuoti po tūkstančio metų. Nes tik per tūkstantį metų ir sugebi vienas su kitu susitikti. Atvažiuoji ten ir jautiesi grįžęs pas savus. Prisijaukini jų namus, prisimatuoji juos ir jų erdvė tampa tavo erdve. Viskas taip sava. O kartais būna priešingai. Ateini į svečius, o erdvė taip ir netampa namais. 
Su draugais diskutavome apie Marie Kondo tvarkymosi filosofiją, japonišką minimalizmą ir apie tai, kodėl žmonės taip smarkiai prisiriša prie namų erdvės. Visas miestas gali būti namai. Nueini į kavinę, ten išgeri kavos ir tai yra tavo virtuvė. Artimiausia biblioteka gali būti tavo skaitykla ar knygų lentyna. Galima išplėsti teritoriją, užuot bandžius ją sugrūsti į vieną butą – koncentruotą, ribotą erdvę. Gal tas noras susigrūsti kyla iš saugumo poreikio?“


Vilma

„Viešėjau draugų namuose, buvo taip gera. Retai matau juos, bet mūsų ryšys ypatingas. Smagu turėti tokių vietų, į kurias gali atvažiuoti po tūkstančio metų. Nes tik per tūkstantį metų ir sugebi vienas su kitu susitikti. Atvažiuoji ten ir jautiesi grįžęs pas savus. Prisijaukini jų namus, prisimatuoji juos ir jų erdvė tampa tavo erdve. Viskas taip sava. O kartais būna priešingai. Ateini į svečius, o erdvė taip ir netampa namais. 
Su draugais diskutavome apie Marie Kondo tvarkymosi filosofiją, japonišką minimalizmą ir apie tai, kodėl žmonės taip smarkiai prisiriša prie namų erdvės. Visas miestas gali būti namai. Nueini į kavinę, ten išgeri kavos ir tai yra tavo virtuvė. Artimiausia biblioteka gali būti tavo skaitykla ar knygų lentyna. Galima išplėsti teritoriją, užuot bandžius ją sugrūsti į vieną butą – koncentruotą, ribotą erdvę. Gal tas noras susigrūsti kyla iš saugumo poreikio?“


Hermanas

„Neturėdamas brolių ir seserų jaučiausi įvairiai. Labai jų trūko vaikystėje, o ir dabar būna tokių momentų, kai pagalvoju, kad norėtųsi, bet jau per vėlu. Būtų per didelis amžiaus skirtumas. Tą trūkumą šiuo metu kompensuoja keletas draugų. Vienas jų - kaip brolis. Žmonės, sužinoję, kad esu vienturtis, dažnai mano, kad esu mamyčiukas. Pats save visuomet laikiau savarankišku ir galinčiu priimti sprendimus be kitų įtakos. Jei būčiau buvęs mamyčiukas, šiandien vis dar sėdėčiau tėvams ant sprando. 
Kol studijavau bakalaurą gimtojoje Klaipėdoje, gyvenau su tėvais. Magistro studijuoti išvykau į Vilnių. Atsiskyrimui nuo tėvų buvau seniai pribrendęs. Išvažiavau gyventi savo gyvenimo. Anksčiau iš studijų draugų girdėdavau: „Važiuoju savaitgalį pas tėvus.“ Nesuprasdavau, na ko gi ten važiuoti taip dažnai? Dabar lygiai tą patį darau ir aš. Labai įdomu. Dabar suprantu. Pasiilgstu tėvų. Tačiau kai grįžtu, jaučiuosi labiau kaip svečias. Jaučiu, kad jų namai yra ir mano namai, bet atsirado laikinumo jausmas. 
Tėvai visada turėjo man laiko ir visada jaučiausi jų mylimas. Žinau, kad dabar jie manęs labai ilgisi, esu juk vienas vaikas. Kai turiu laisvo laiko, galvoju, kaip jiems sekasi. Žinau, kad yra sveiki gyvi. Su mama žinutėmis susirašome apie reikalus. Bet gauti iš jos žinutę, kur parašyta: „Aš tave myliu“ – visada labai faina.“


Ionel ir Muntean

„MUNTEAN: Gimiau Rumunijoje, dvidešimt metų gyvenu Montrealyje, Kanadoje. Mano širdis gimtinėje, bet ten negera gyventi, todėl ją palikau. Kai ieškai geresnio gyvenimo svečioje šalyje, nesitaikai su esama padėtimi, turi turėti stiprybės, būti lankstus, nėra lengva. Su Ioneliu esame draugai, planuojame pradėti verslą.
IONEL: Jei savo šalyje uždirbčiau, niekur nevažiuočiau. Aš iš Moldovos, ten krizė. Žmonės emigruoja į Vokietiją, Angliją, parduoda namus. Nėra iš ko gyventi. Vidutinis darbo užmokestis šimtas penkiasdešimt eurų. Kaimai tušti, liko tik senukai. Dar prieš metus emigrantai grįždavo aplankyti gimtinės, pabūti su artimaisiais. Dabar jie negrįžta. Už savo uždirbtus pinigus keliauja į Turkiją, Italiją. Man rūpi, kaip mano šalis gyvens ateityje. Nebelieka joje jaunų žmonių. Baigę mokyklas iškeliauja į užsienį, nesiekia aukštojo mokslo. Silpna mūsų populiacija. Viskas griūna. 
Draugauju su mergina dvejus metus, noriu vesti, bet trūksta pinigų. Į vestuves reiks pakviesti šimtą penkiasdešimt žmonių. Tokios vestuvės kainuoja. Statomės namą. Ji dirba. Aš bandau pradėti verslą. Nežinau, kaip bus po trejų metų. Gal verslas žlugs, prarasime pinigus, tada ir mes emigruosime. Jei verslas eisis gerai, bus vaikų. Anksčiau – pasigimdei septynis vaikus, turi dvi karves ir visiems visko užtenka. Dabar vaikui reikia planšetinio kompiuterio, už mokslą mokėti, sportinių batelių, o jei dar užsimanys rožinių kojinių? Ne, už jas tikrai dvidešimt eurų nemokėsiu! 
MUNTEAN: Kai draugas kalba apie Moldovą, matau, koks jis nusivylęs. Mano šalis taip pat išgyvena ne geriausius laikus. Nepaisant to, jaučiuosi saugus dėl savo šeimos, pajamų. Pinigai svarbiausias dalykas gyvenime. Dėl to čia ir esame. Niekur nėra gerai, bet mes stengiamės.“


Ernestas ir Domantas

„DOMANTAS: Važiuojam iš Klaipėdos į Karaliaus Mindaugo taurės finalinį krepšinio turnyrą Vilniuje. Savanoriausim. Būsim atsakingi už krepšinio mokyklos vaikus. Prieš renginį gausime akreditacijas, jos mums leis patekti į renginį per tarnybinį įėjimą. Prieš prasidedant renginiui nešiosime vandenį komandoms į rūbines, dėliosime reklamas žiūrovams. Nešiosime alų į VIP ložes.
ERNESTAS: Patys susirandame, kur savanoriauti. Parašome renginių organizatoriams, vėliau laukiame, kol vyksta atranka ir viliamės, kad mus atrinks. 
DOMANTAS: Savanorystė duoda patirties, pasitikėjimo savimi. Susirandame draugų. Mes ir susipažinome per savanoriavimą. Mano vidinis variklis savanoriaujant – pagalba tiems, kas jos ieško.
ERNESTAS: Savanoris turi turėti atvirą širdį. Nebijoti eiti ir daryti. Turi būti nusiteikimas. Jei jo nebus, nepajusi džiaugsmo. Kai grįžtu pasavanoriavęs, jaučiuosi atitrūkęs nuo rutinos. Visuomet einu su mintimi, kad kažkam padėsiu ir tas kažkas bus laimingas. Žmonės dėkoja, šypsosi. Man to užtenka. Jausmo, kad esi išnaudojamas, savanorystėje nebūna.
DOMANTAS: Nebent, jei būna tokių renginių, kur daug darbo per prievartą ir skubinimo – greičiau darykit, greičiau! 
ERNESTAS: Savanorystė neatlyginama. Namie sakau, kad noriu važiuoti savanoriauti. Tėvai sako: važiuok. Jie nieko prieš, duoda pinigų. Ir man užtenka. 
DOMANTAS: Mano tėvai tikrai neprieštarauja, kad savanoriauju. Dar studijuodamas kartu ir dirbau, dabar tik dirbu. 
ERNESTAS: Kai savanoriavome Popiežiaus vizito metu, buvo tokių savanorių, kurie sakėsi savanoriavę prieš dvidešimt penkerius metus – Popiežiaus Jono Pauliaus vizito į Lietuvą metu. 
DOMANTAS: Nėra amžiaus cenzo iki kada galima savanoriauti.“


Laura, Oscar ir Charlie

„Keliaujame iš Klaipėdos į Vilniaus oro uostą ir iš ten – namo. Į Angliją išvažiavau studijuoti aštuoniolikos. Sakiau, baigsiu statybų inžinerijos studijas, tikrai parvažiuosiu. Atsitiko taip, kad sutikau vaikų tėtį. Persigalvojau, bet sakiau sau, pagyvensiu dar šiek tiek. Susiradau darbą. Tada galvojau, įgysiu daugiau patirties, ir jau tikrai grįšiu. Gimė vaikai. Vyras mokosi lietuviškai, jei kada išmoks, parvažiuosim. 
Anglai mano, kad paklausti, iš kur esi kilęs, – nemandagu. Todėl per pirmą susitikimą jie to niekada neklausia. Tik suartėjus, po kurio laiko, paklausia – iš kur esi. Pirmą kartą – niekada. Turbūt spėlioja – gal iš Ukrainos, gal iš Lenkijos. Spėlioja, bet neklausia.
Mano vaikai turi Anglijos pilietybę. Labai tikiuosi, kad Lietuva kada nors įteisins dvigubą pilietybę. Aš negalėčiau atsisakyti savosios. Būtų gerai, kad ir mano vaikai ją turėtų. Man pilietybė svarbi, nes esu lietuvė. Nenorėčiau to prarasti. Tiek ir beliko.“


Vladas

„Prieš dvejus metus mano nuotrauka ir interviu puošė pirmąjį „Geležinkelininko“ laikraščio puslapį. Antraštėje minima, kad tuomet aplink Žemės rutulį buvau apvažiavęs šešiasdešimt tris kartus. Šiais metais jau bus, matyt, kokie šešiasdešimt penki kartai. Šį leidinį kasdien nešiojuosi su savimi. Jaunimui parodau. O jie erzina: „Kiek dar nori apvažiuoti aplink pasaulį?“ Žinote, kiek man metų? Aš vyriausias iš vyriausių! Man septyniasdešimt vieneri. 
Traukinio mašinisto darbas atsakingas. Pradėjus dirbti buvo baisu, o kai įpranti, viskas savaime. Šiame darbe reikia budrumo. Valdydamas traukinį turi pažinoti kelio ruožą, žinoti tvarkaraštį, išmanyti, kaip veikia technika, kodėl atsiranda gedimų ir kaip juos pašalinti. Reikia sekti laiką, kad nepavėluotum. 
Yra žmonių, kurie mašinistais dirbti nesugeba. Turėjau keletą amžinų padėjėjų. Bet turėjau ir puikių mokinių, kuriuos išmokiau traukinio valdymo ir įrangos. 
Paprastai žmonės nespėja manęs paklausti, kuo dirbu. Greičiau aš pirmas užklausiu: „Ar važinėjate traukiniais?“ Man smalsu, kas tie keleiviai, juk jų nematau. 
Pernai planavau išeiti į pensiją. Vyresnybė prašė dar padirbėti. Sutikau. Turiu galimybę atsisakyti, bet darbas patinka.“


Edita

„Vežuosi pas marčią mažytį tortuką. Susėsim abi prie kavos, suvalgysim po gabalėlį. Ji labai mėgsta. Fainuolė marti. Susipažino su sūnumi mano darbe. Mudu tuomet su juo kartu dirbome. Atėjus jai, sūnus man tyliai pakuždėjo: „Žiūrėk, kokia faina mergina.“ Aš jam atsakiau: „Tikrai kad faina!“ Tiko mano sūnui, jau dešimt metų kartu. 
Turėdama laisvo laiko kepu tortus. Vienos klientės mažutė dukra man kartą paaiškino, kad jos gimtadieniui mama užsakė du tortus: vienas bus žiūrėjimui, kitas, mano keptas, – valgymui. Tuo labai džiaugiuosi, kad ne grožis, o skonis mano klientams svarbus. 
Kartą viena moteris anūkėliui užsakė tortą. Po šventės skambina ir penkiolika minučių dėkoja. Nesitikėjau, kad galima tiek daug apie tortą kalbėti. Gali padėkoti, ir viskas, o ji išpasakojo, kaip buvau jį papuošusi, koks tortas išskirtinis buvo. Padėjau ragelį ir galvoju sau, ne kiekvienas taip sugeba pagirti ir padėkoti. Prieš tai su ta moterimi susitikdavome vienoje gatvėje, daug metų iš matymo viena kitą pažinojome, pasilabindavome. Dabar pamačiusi mane iš toliausiai mojuoja. Neliko oficialumo, tokia šiluma nuo žmogaus sklinda. Net keista, kiek daug gali pakeisti viena padėka.“


Feliksas ir Gvida

FELIKSAS: Mano žmona augo Suvalkijoje. Po studijų atvažiavo į Šilutę. Ilgai draugavome. Kiek čia jau tų metų esam drauge?
GVIDA: Pernai šventėme penkiasdešimt metų bendro gyvenimo, dabar eina penkiasdešimt pirmi. 
FELIKSAS: Pažįstami penkiasdešimt dvejus.
GVIDA: Ne! Penkiasdešimt vienerius!
FELIKSAS: Na kur, tuokėmės 1967-iasiais. Šio lapkričio 25 dieną bus penkiasdešimt dveji. 
GVIDA: Kaip? Juk bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį šventėme prieš metus!
FELIKSAS: Ne pernai šventėme, o užpernai! Per tą laiką nebuvome nė karto pabėgę vienas nuo kito. 
GVIDA: Pripranti gyvendamas.
FELIKSAS: Tampa pareiga.
GVIDA: Net negalvoju, ar pareiga čia, ar kaip. Savas žmogus.
FELIKSAS: Pažįstame vienas kitą iki panagių. Bet net po tiek metų nustebiname. Gvida aną kartą blynus prisvilino!
GVIDA: O man jis vakar parnešė obuolių. Kai pasipuošiu, Feliksas mane giria, kad neblogai dar atrodau pagal amžių.
GVIDA: Per gyvenimą buvome labai užsiėmę. Jis nuolat darbe, renginiuose. Aš darbuose nuskendusi. Netrukdėme vienas kitam. Susitikdavome ir pasakodavome – kaip tau buvo, kaip tau buvo. Pasakodavome ir juokdavomės abu.
FELIKSAS: Dabar vakarais kalbamės mažiau. Turime du televizorius. Vienas vienam, kitas kitam.
GVIDA: Tris televizorius!
FELIKSAS: Trečias šuniukui Pjerui. Gvidai patinka filmai apie likimą ir gyvenimą. O man – dokumentika, politika, kosmosas. Man tų gyvenimų – per akis. Aš dvidešimt metų advokatauju, išgirdau tiek išpažinčių – kaip kunigas, man ir užtenka. 
GVIDA: Šiais laikais jauni žmonės nesupranta, kas yra santuoka. Vyresnieji buvo atsakingesni. Atsakomybės trūksta. Reikia pasitikėti žmogumi. Aš pasitikiu Feliksu.
FELIKSAS: Aš taip pat pasitikiu. Va ir traukinys mūsų atvažiavo!


Aidas

„Žiemą ar vasarą mėgstu grįžti į Varėną traukiniu. Labai gražus maršrutas – pro langą matyti lygumos, kalneliai, gyvūnai. Neseniai mačiau elnią. Įspūdingas reginys. Aš studentas, gyvenu Vilniuje. Studijuoju anglų, italų kalbas ir vertimą. Dar esu muzikantas. Nuo vaikystės žaidžiau kompiuterinius žaidimus ir klausiausi muzikos. Su anglų kalba užaugau ir ja man kalbėti išeina natūraliai. Todėl buvo lengva įstoti ir lengva mokytis. Gal kad turiu kalbos jausmą? Skaitau geras knygas. Gera knyga turi būti gerai parašyta. Autoriaus žodžiai turi lietis laisvai, turi būti geras vertimas. Jei skaitau originalo kalba, svarbu, kad būtų malonu skaityti. Kurt Vonnegut – mano mėgstamas rašytojas. Jis savotiškas, jo knygose randu intelektualaus cinizmo. Turiu pažįstamų, panašių į šio autoriaus kuriamus veikėjus. Mano nuomone, cinizmas ateina iš patirties, iš kitokio pasaulio suvokimo, o gal ir iš nepasitikėjimo savimi. Ar Lietuvoje daug cinizmo? Man sunku apie Lietuvą, kaip visumą, šnekėti. Esu kaime užaugęs. Jaučiu skirtumą tarp savo kaimo, Varėnos, Vilniaus. Kaimas yra labai faina vieta. Ten yra laisvės. Mieste nejaučiu jos tiek daug, kad ir kaip ironiškai skambėtų. Tai skirtingi pasauliai. Galvoju, kad Lietuvoje trūksta žmonių kaimuose. Kaimas yra didelė drobė ant kurios gali kurti. Ta kūrybinė laisvė ir mąstymo laisvė ten tikrai egzistuoja. Jei žmogus pasiruošęs pasikrapštyti, pakurti, pagalvoti. Dėl to mano būsima profesija labai gera ir patogi. Versti galima bet kur. Miške. Užsidarius. Pasiėmus nešiojamąjį kompiuterį galima sėdėti ir versti.“


Jolita

„Gyvenu Marijampolėje, bet jau devynerius metus keliauju į darbą Kazlų Rūdoje ir atgal. Dirbu socialinės paramos centre, esu labai susijusi su vietine bendruomene. Jaučiu, kad čia mano kraštas, mano žmonės. Manęs netraukia didmiesčiai. Visą gyvenimą norėjau dirbi darbą, kurį šiuo metu dirbu: padėti žmogui, būti prie žmogaus. Juk sako: „Dirbk mėgstamą darbą ir nereikės dirbti nė vienos dienos.“ Man ši taisyklė pasitvirtino. Mūsų centre yra daug padalinių: senelių namai, vaikų globos namai, paramos šeimai tarnyba, vaikų dienos centras. Man daugiausia tenka spręsti problemas, susijusias su šeimomis ir vaikais. Būna situacijų, dėl kurių reikia skambinti į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, klausti, kaip elgtis. Tenka bendrauti su žurnalistais, advokatais. Šiuo metu su viena šeima vyksta teisminiai procesai. Spaudoje daug negatyvių vertinimų. Kartais pikta, kad negaliu apginti žmonių, pasakyti, kaip iš tikrųjų yra, nes, būdama socialine darbuotoja, negaliu atskleisti jokios informacijos. O visuomenė mano: jei socialinis darbuotojas tyli, tai, matyt, kažką slepia.
Kartais mano šeima nukenčia dėl mano nepastovių darbo valandų. Bet septynmetis sūnus sako: „Mama, aš noriu dirbti tokį darbą kaip tu!“ Matyt, iš darbo parsinešu ir kažko labai gero.“


Kristina

„Noriu būti mokytoja. Nuo mažų dienų maniau, kad studijuosiu Karo akademijoje, o atsitiko taip, kad pasikeitė aplinkybės, tad teko stoti į istoriją. Bet man patinka tai, ko mokausi dabar. Jaučiu tam aistrą. Daug kas klausia, kokie bus mano reikalai su finansais, kai baigsiu studijas. Šiek tiek nerimauju dėl ateities. Skirtingai nei mokykloje, privalėsiu pati nuspręsti, ką rinktis, kaip gyventi. Todėl labai nedrąsu. Nors sakoma: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“, bet aš turiu planų ateičiai. Taip jaučiuosi saugiau. Kai žinau, ko siekiu, žiūriu į viską neatsainiai. Šį pusmetį susiradau darbą, ėmiau lankyti jogą. Nelaukiu, kol aplinkybės susiklostys. Turiu savyje jėgos veikti. Tai, matyt, atėjo iš mamos. Mes su ja dviese gyvenome. Ji labai stengėsi, ir aš nuo mažų dienų ėmiau dirbti. Kai taip gyveni, kai sukuri viską savo rankomis, labiau ir vertini.“


Valentas

„Esu Valentas – Valentinas. Šiandien mano vardo diena. Žmonės prisimena, skambina, sveikina. Skaičiau, kad Valentinas buvo kankinys, jis labai mylėjo žmones. 
Grįžtu iš laidotuvių, palydėjęs mamą. Ašaros jau išsibaigė, toks gyvenimo dėsnis, žmogui yra duota sava lemtis. Mama nugyveno gražų gyvenimą, šimtą dvejus metus. Važiuoju ir galvoju, ką galėjau jai pasakyti ir ko nespėjau. O kartu džiaugiuosi, kad ne taip ir seniai buvome susitikę paskutinįkart. Tuomet tiek daug išsikalbėjome. 
Gimiau ir augau Lietuvoje. Trisdešimt penkerius metus plaukiojau po pasaulį kaip kapitonas. Teko kelerius metus gyventi Kuboje, dirbti Kanadoje. Ne kartą plaukiau aplink Horno ir Gerosios vilties kyšulius, teko vaikščioti Antarktidos žeme. Kai kilo Folklandų konfliktas, mūsų laivas buvo greta. Geležinės uždangos laikais matyti pasaulį galėjo retas. Turėjome galimybę išeiti pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena. Grįžęs parveždavau iš ten žinių. Buvau labai laukiamas.
Darbas mano buvo sunkus, bet įdomus. Jei tektų gyvenimą pradėti iš naujo, eičiau tuo pačiu keliu. Būdamas žmogus iš jūros, labiau vertinau gyvenimą krante, kasdienes tiesas. Jūroje kitaip. Kai grįždavau iš jūros, gyvenimas truputėlį būdavo nubėgęs į priekį. Reikėdavo jį vytis. Keisdavosi ir santykiai šeimoje, atrodo, iš naujo reikėdavo pažinti žmogų. Namie daugiau nebūdavau, nei būdavau. Bet dukros mane labai mylėjo. Ir šiandien myli. 
2004 metais vasario keturioliktą grįžau į Klaipėdą ir paskutinįkart užlipau ant kapitono tiltelio. Paskui daugiau į jūrą nėjau, išėjau į užtarnautą poilsį. Jaučiuosi jį užsitarnavęs. Dabar man patinka ateiti prie jūros, kai joje siaučia audra. Stovi ant kopos, žiūri, kaip ji kunkuliuoja, verda, pyksta. Tokia galinga jėga ir gyvybė.“


Milda ir Vakaris

„Kad girdėtų, Vakaris nuo vienų metų nešioja implantus, įterptus po oda prie ausų. Kai sužinojome apie vaiko ligą, buvo labai nemalonu. Bet pamažu susitaikėme su mintimi, kad jam tai visam gyvenimui. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Pradėjus lankyti darželį viskas ėmė gerėti. Kartą per savaitę su sūnumi iš Bebruliškių važiuojame pas specialiojo ugdymo pedagogę į Kauną ir atgal. Vakaris mėgsta keliauti traukiniu, jam tai didžiausias smagumas. Jam patinka traukiniai ir traktoriai. Namie turime net keturias traukinių trasas. Dėdės ir tetos nuolat dovanoja Vakariui įvairias žaislines transporto priemones. To gėrio turime daugiau nei reikia.“


Danutė

„Mano tėvai seni, tai tenka keliauti iš Kauno į Marijampolę jais pasirūpinti. Kelionės laiką išnaudoju piešdama drožinių eskizus. Važiuodama mėgstu stebėti aplinką. Ritmas, spalvos – viskas turi poveikį kūrybiniam procesui. Užfiksuoju idėją, o vėliau ją ištraukiu iš atminties – sėdu piešti eskizo, jis, atrodo, savaime nugula ant popieriaus. Štai nufotografavau apsnigusį medį. Šakos tokios apsunkusios, apačia – lyg sniego karpiniai, toks gražus kupstas. Kada nors ateityje jį panaudosiu.
Kai matau savo kūrybos rezultatą – labai malonu. Žiūriu į jį ir žinau, kad aš jį sukūriau, o kiti, šalia esantys, net neįtaria. Matydama savo darbą jaučiuosi vertinga, prasminga, brandi dailininkė. Įgyju daugiau drąsos. 
Kiekvienu gyvenimo momentu kūryba man yra skirtingas dalykas: ambicija, savęs papildymas, saviraiška. Šiuo metu – vaistas. Bet visada – mano didžioji gyvenimo meilė. Galvoju, kuo daugiau žmonės turėtų mėgstamų užsiėmimų, tuo mažiau būtų neigiamos energijos aplink. Net jei kurdamas atrodai kiek sukvailėjęs. Mažiau suaugęs. 
Ateityje planuoju surengti nedidelę parodą. Rasiu laiko. Kai labai nori – dirbi ir naktimis, viskas įmanoma.“


Keleivių pasakojimus fiksuoja fotografė Laima Druknerytė.