KELIAUJANČIOS ISTORIJOS

Kasdien „Lietuvos geležinkelių“ traukiniais keliauja tūkstančiai mūsų. Migruojame ne tik mes, kartu lekia ir mūsų patirtys, šiandienos nuotaika. Išdrįsome pakalbinti, prieiti arčiau. Taip gimė #keliaujančiosistorijos. Tai projektas, kurio herojai tikri ir labai skirtingi, trinantys ribas, ieškantys atsakymų, liūdni, o kartais – smagūs ir įkvepiantys iki dangaus.

Projektu siekiame nupiešti šiuolaikinio keliautojo portretą, išgirsti istoriją, suteikti galimybę būti išgirstam. Kviečiame Jus užkalbinti drauge keliaujantį, juk abu – ta pačia kryptimi.

Donatas ir Martynas

„DONATAS: Traukiniu keliauti patogu, nes kartu keliauja ir mūsų dviračiai. Kartą teko dviračius vežtis autobusu, bet po lietaus kelionės pabaigoje radome juos apneštus purvu.
Grįžtame į Vilnių iš Klaipėdos. Keliavome dviračiais pajūriu, svečiavomės pas tėvus. Tokios trumpos trijų savaičių atostogėlės Lietuvoje. Gyvenamosios vietos, galima sakyti, neturime, esame migruojantys. Vasarą darbuojamės Norvegijoje. Žiemą praleidžiame Lietuvoje. Norvegijoje mūsų užsakovai išsibarstę kas kur ‒ darbas mobilus, tad net ten keliaujame iš vietos į vietą. Martynas taip gyvena apie dvidešimt, aš – jau trečius metus. Mūsų dūšelės, matyt, pasidalijusios ‒ pusė ten, pusė čia. Dalijasi ir neskauda. Malonu grįžti, aplankyti tėvelius, brolius, seseris. Dėl to ir norisi į Lietuvą. 
Norvegai ramūs dėl savo socialinės padėties, ir tai labai jaučiasi. Jie plačiai šypsosi gatvėse ir tuo labai skiriasi nuo lietuvių. Norvegijoje labai gražu, ten kartais dviračiais keliaujame didelius atstumus. Širdis virpa važiuojant palei vandenyną, jaučiant jo jėgą. Baltija mums visuomet buvo jūra, prie kur norisi pabūti, pasivaikščioti, pasidžiaugti ir pakvėpuoti. Visai kitaip jautiesi apsilankęs pajūryje. Ir žmonės. Man Klaipėda kitokia nei Vilnius. Vilniuje žmonės bėga, lekia, labiau įsitempę, Klaipėdiečiai ‒ kaip norvegai, ramesni, labiau atsipalaidavę.“


Amelija, Donatas, Gražvydas

„DONATAS: Atostogų reikia, kad pailsėčiau nuo darbų. 
AMELIJA: Man irgi reikia atostogų, nes noriu pailsėti. Aš ilsiuosi nuo darželio. 
TĖTIS GRAŽVYDAS: Atostogaujant oras nėra taip svarbu, svarbiausia ‒ gera nuotaika, kad visi būtų laimingi. Per metus traukiniu keliaujame porą kartų. Vaikams labai patinka. Traukinio antro aukšto vagone viskas kitaip matosi. Įdomu. Su mašina mes pratę, o traukinys – labai smagu. Keliaujame iš Vilniaus į Kauną traukiniu. Kaune mus pasitiks mano brolis ir mama, vaikų močiutė. Mūsų mama jau atostogauja Palangoje, mes ją vejamės. 
AMELIJA (traukiniui įvažiuojant į peroną): Tėti, ar šitas traukinys mūsų? 
TĖTIS GRAŽVYDAS: Manau, taip, traukinys stovės penkias minutes, mūsų pirmas vagonas! 
AMELIJA: Šitas, šitas traukinys, lekiam!“


Domantas

„Skubu į Vilnių, namo. Iš stoties mane pasiims brolis, pusbroliai ir draugai. Keliausime į bernvakarį, apie kurį aš nieko nežinau. Savo bernvakarį. Kur viskas baigsis, ar Lietuvoje, ar ne, nė nenutuokiu. Filmo „Pagirios Las Vegase“ scenarijus šiuo metu man jau nebėra tinkamas. Dabar ramiau viskas. Vertybės pasikeitusios, linksminuosi kitaip. Ir alkoholio atsisakiau. Net vestuvės bus blaivios. Mokomės ir mokame švęsti kitaip. Keliauju iš vietos, kurioje kelsime vestuves. Planuojame, ruošiamės, puošiamės. Reikėjo nemažai metų, kad užaugčiau, subręsčiau ir tvirtai, be kompromisų ryžčiausi prisiimti atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitą žmogų ir gyvenimą, kurį nusprendėme kurti kartu.
Važiuoju traukiniu, nes nevairuoju ir dažniausiai didesnius atstumus keliauju viešuoju transportu. Mėgstu važinėti dviračiu, vaikščioti. Man rūpi ekologija, jaučiuosi atsakingas už ateitį. Kuo daugiau žmonių vaikščiotų, važinėtų dviračiais, keliautų traukiniais, tuo būtų ir saugiau, ir mažiau taršos, ir mažiau triukšmo. Tie, kurie sako, kad automobiliu paprasčiau, kas vakarą keikiasi, žyla ir grūmoja stovėdami kamščiuose. Esame labai laimingi gyvendami Lietuvoje ir turėdami tiek daug gamtos ir švaraus oro. Bet kai stebi, kas vyksta visame pasaulyje, jei sugebi įžvelgti tendencijas, matai, kad nelabai tinkama linkme judame. Todėl pokyčius reikia pradėti nuo savęs. Viskas mūsų rankose.“


Rasa, Tomas, Oskaras, Lukrecija

„MAMA RASA: Gyvename Klaipėdos rajone, vykstame į Šiaulius. Kai tėtis porai dienų grįžta iš darbo – pramogaujame. Tėčio laukiame ilgai – jis dirba užsienyje ir apie mėnesį jo nematome. Kai parvažiuoja ‒ mums visiems didelė šventė. Labai jo pasiilgstame. 
TĖTIS TOMAS: Pripratau gyventi toli nuo šeimos. Pradžioje buvo sunku. Kai darbai eina į pabaigą, paskutinės dienos, kai žinau, kad grįšiu namo ‒ labai nekantrauju. Skaičiuoju, ruošiuosi kelionei, planuoju. O šiaip, išvažiuoju dirbti ir išvažiuoju, žinau, kad taip reikia. 
MAMA RASA: Vakar spontaniškai šovė – gal važiuojame traukiniu? Į Vilnių, Trakus ar Šiaulius? Šiauliuose nesame buvę. Eisime į Šokolado ir Dviračių muziejus, keliausime į Kryžių kalną, vėliau improvizuosime – kiek liks laiko ir ko vaikai norės. Vakar visą dieną keliavome mašina, šiandien – traukiniu, rytojaus plano dar neturime. Mūsų atostogos be plano – kaip vakare sugalvojame, taip ryte ir elgiamės. Vakar grįžome vėlai, šiandien anksti kėlėme, bet diena vėl intensyvi. Ne visada keliavome taip aktyviai, tik pradedame. Vaikai paaugo. O ir patiems smagu judėti laisvai, nebėra didelių suvaržymų. Pradedame naują gyvenimo etapą. “


Zigmantas

„Grįžau šiandien traukiniu iš Minsko. Pirmi metai kas dieną traukiniais važinėju į darbą. Persikrausčiau, gyvenu netoli Ignalinos, kasdien į darbą ir iš jo keliauju apie šešiasdešimt kilometrų. Kraustydamasis žinojau, kad važinėsiu traukiniais, ši priemonė į mano gyvenimo planą buvo įtraukta. Tikrai labai patogu, alternatyva automobiliui. Važiuodamas galiu skaityti knygą, žiūrėti pro langą, galvoti, ką reikia. Grįždamas tiesiog miegu, kaip ir daugelis žmonių grįždami iš darbo. Numigti sveika, manau. Stebiuosi, kiek daug žmonių važinėja. Rytiniai pirmi reisai būna pilni, taip paprastai nepamiegosi! 
Kai kurie žmonės neapsvarsto alternatyvų: kaip aš čia važiuosiu, taigi toli, šešiasdešimt kilometrų. Su taksi neparvažiuosiu. Išlepę visi, pripratę prie automobilių. Aš alternatyvų ieškau ne iš smalsumo, o iš tingėjimo. Patogu traukiniu, be to, galiu tiksliau planuoti laiką. Traukinys kamštyje neužstrigs, jam padangos nenuleis. Mano darbas kūrybinis, tokios kelionės teigiamai veikia mano darbą. Daugelį metų į darbą vaikščiojau pėsčiomis ‒ tik dvidešimt minučių kelio nuo namų. Eidamas galėdavau susidėlioti mintis, bet traukiniu važiuojant tai daryti dar geriau.“


Gustas, Markas, Inesa, Virginija, Vilma

„MAMA INESA: Važiuojame penkioms dienoms prie jūros. Sulaukėm, kada močiutė atostogaus ir keliaujame visi. Tradicija tokia. Kiekvieną vasarą taip. Čia – mano du sūnūs. Markas ir Gustas, mano vyro mama ir sesuo. Svarbiausia per atostogas mums – močiutė. 
GUSTAS: Močiutė labai gera, perka man visokius gerus dalykus. Ko paprašau, tą ir perka. Mama – nelabai. Jei galėčiau rinktis, norėčiau gyventi su močiute. Tuomet turėčiau dešimtis tūkstančių žaislų. Nelieptų man valgyti košės ir sriubos, aš jos paprašyčiau – ji man koldūnų išvirtų. Broliui taip pat patiktų su močiute, bet jis septynias dienas neišbūtų. Močiutė yra labiau mano negu brolio. Man ji daugiau visko perka. Nežinau, kaip bus, kai brolis paaugs. Kaip tada reikės dalintis. Nes aš su močiute pailsiu nuo brolio. Kai atvažiuoju pas močiutę, ten būnu vienas, be tėvų, nes nuo tėvų irgi reikia pailsėti, kaip ir nuo brolio. 
MOČIUTĖ VIRGINIJA: Stengiuosi abiem anūkams skirti vienodai meilės.
GUSTAS: Ko tik aš paprašau, visko močiutė man nuperka!
MOČIUTĖ VIRGINIJA: Na nėra jau visai taip, kaip pasakoji.
MAMA INESA: Gustas jau užsiprašė gimtadieniui dovanų. Nors gimtadienis dar tik po pusmečio... “


Kęstutis

„Keliauju pas akupunktūros daktariuką. Užspaudė nervą, važiuoju į procedūrą. Dukra pakvietė švęsti tėvo dieną, timptelėjau koją, dabar reikia atpalaiduoti. Po pirmų apsilankymų labai pagerėjo. Sveikata – svarbiausias dalykas. Žiūriu, ką valgau, pasportuoju. Esu darboholikas. Dvylika metų važinėju į Italiją, perku mašinas, gabenu jas į Lietuvą. Darbas toks, turiu turėti sveikatos. 
Kovo mėnesį išsiskyrėme su žmona. Buvau amžinai darbe, patirdavau stresą. Kai pagalvoju, kam tiek dirbau? O paskui reikia dalintis, atiduoti. Negaila. Betgi dėl šeimos ir dirbau. Ne tiek daug laiko praėjo. Dar metus tikriausiai emociškai vargsiu. Draugai sako, gerai laikausi. Skyrybų procesas truko dvejus metus, per juos nulinko sparnai. Atrodė, kad nieko nebereikia. Labai sunkus periodas. Nenorėjau gyventi, ir viskas. Išvažiavau į kelis seminarus, kad pasisemčiau išminties. Stengiuosi ir dabar pabėgti nuo tos temos, bet jei kalbu, matyt, ji dar aktuali. Pamažu vėl pradėjau norėti dirbti. Turiu suaugusius sūnų ir dukrą. Vaikai mus, tėvus, palaiko. Aš jų klausdavau: „Kodėl būtent mums?“ O jie: „Tėti, taip turi būti. Toks likimas. Vaikai išauga, tėvai išsiskiria.“ Nesėkmės mus moko išminties. Tokios pamokos yra stiprios. Patyriau, kad ne visada galiu pasitikėti išsirinktu žmogumi. Bet, nepaisant to, neužsisklendžiau savyje, pasitikiu žmonėmis ir vėl po truputį randu vilties.“


Danutė

„Juokingai nuskambės, kodėl renkuosi kelionę traukiniu. Kadaise mačiau prancūzų filmą, jis mane sujaudino: moteris važiavo traukiniu. Neprisimenu nei filmo pavadinimo, nei siužeto, bet jausmą, kurį šis filmas paliko, kaskart su savimi vežuosi. Kiekvieną kartą įlipus į traukinį mane tas jausmas pagauna.

Keliauju į gimtąjį miestą Klaipėdą. Neprisimenu, kada buvau prie jūros. Šiemet nebuvau nei pernai ir net nežinau, kada prie jos nueisiu. Negaliu paaiškinti kodėl. Man svarbu, kad ji alsuoja, jaučiu ją. Anksčiau su vaikais važiuodavome dviračiais Girulių taku. Vaikai užaugo, laukiu, kada užaugs anūkai. Mažoji anūkėlė dar neištaria „močiutė“, šaukia „mami“! Suvirpina širdį, kai neleidžia išeiti. Jaučiuosi jų mylima ir laukiama. Labai. Kai anūkės paūgės, noriu važinėti traukiniu su jomis. Kartą nugirdau traukinyje už nugaros sėdinčios mamos pokalbį su sūnumi. Jie keliavo traukiniais dėl įdomumo. Norėjau su jais pasikalbėti, bet nedrįsau.

Šiuo metu mane labiausiai džiugina, kad vis dar vasara, kad vakari ilgi. Kaip jie man patinka. Skaitau, mezgu, tiesiog būnu. Labai mėgstu lietų. Dievinu. Lietus yra mano. O jei į stogą barbena... Gal tai ramybė? Visiems mums reikia ramybės, aplink tiek daug triukšmo. Todėl reikia, kad žmogus būtų ramus ir ramiai priimtų tas nesąmones. Tikiuosi, kad ir pas mus viskas bus gerai. Mama tikėjosi ir aš tikiuosi.“


Pieva ir Viktorija

„Ši kelionė mums – išbandymas. Vykstame per Kauną į Marijampolę. Nors dažnai važinėju traukiniu, nežinojau, kad galima vežtis ir savo augintinį, kad gyvūnas nėra uždaromas bagažo skyriuje į narvą ‒ kaip lėktuve. Praėjusį kartą važiuodama užmačiau, kad moteris vežasi du šunis, paklausinėjau jos, ir štai mes su Pieva šiandien traukinyje. 
Mano vyras dažnai užsienyje, o aš prieš trejus metus pajutau, kad noriu draugės. Tariausi su vyru, bet jis nenorėjo šuns. Tai aš nuvažiavau ir nusipirkau šuniuką sau. Kai parsivežiau namo, vyrui pasakiau: „Štai. Turime Pievą“. Jis negalėjo prieštarauti. Pieva buvo mažytė, miela, ją buvo lengva mylėti. Esu vienintelė jos šeimininkė, manęs ji nepaleidžia. Priėjusi baksnoja, kad glostyčiau. Mieliausia jai, kai glostau šlaunis! Tada apsiverčia ant nugaros ir kaifuoja. Kai buvo maža, Pieva graužė batus ir laidus. Ypač interneto kabelius. Keisdavome kas antrą savaitę. Matyt, taip ji reikalaudavo dėmesio. 
Rytoj trečiasis Pievos gimtadienis. Plauksime baidarėmis Merkiu. Pieva žygiui pasiruošė, plaukti moka. Tuo metu ir mūsų draugų gimtadienis, tai švęsime kartu. Pūsime žvakutes ant torto. Tiek daug įvykių per vieną savaitgalį!“


Jonas

„Keliauju iš Vilniaus namo ‒ iš darbo. Kuruoju vieno projekto mokymosi platformą, taip pat esu IT ir ūkio administratorius. Kitaip tariant, biuro sekretorius. Penkiolika metų į darbą važinėjau automobiliu ar autobusu, bet jau metai, kai atradau traukinį, turiu nuolatinį bilietą ir keliauju pigiau. Be to, greičiau ir tiksliau. Čia atsisėdu, įsijungiu kompiuterį ir padarau pusę internetinių dienos darbų. Per pusvalandį susikoncentravęs galiu atlikti tiek, kiek darbo vietoje per pusdienį. Niekas neblaško, atsisėdu ir dirbu. O darbe nuvažiavęs galiu ramiai su kolegomis gerti kavą. 
Stengiuosi prie kompiuterio praleisti kuo mažiau laiko, nebe tas amžius. Kai perkopi penkiasdešimt, naktiniai darbai baigiasi. Tuomet labiau norisi miego, patinginiauti, negu dirbti. Darboholizmas praeina laikui bėgant. Pradžioje, būdavo, galvoji: kaip ten be manęs darbe apsieis? Juk esu nepakeičiamas, reikalingas ir dieną, ir naktį! Vėliau požiūris ima keistis. Į darbą pradedi žiūrėti be streso. Nereikia nervintis, nes kai nesinervini, ir problemų nebūna, ir darbų nakčiai nelieka. 
Mano darbas susijęs su švietimu. Tenka bendrauti su mokytojais. Neretas skundžiasi dėl mokinių, sako: „Nieko iš šitų gero nebus, nieko gero iš jų neužaugs“. Bet juk apie mus irgi taip kalbėjo? O žiūrėk, ir užaugome, ir pasenome. Jums juk irgi taip sakė, ar ne?“


Danutė ir Kamilė

„DANUTĖ: Keliaujame su anūke iš Šiaulių į Klaipėdą pasisvečiuoti pas mano brolius. Susiskaičiuojame: anūkei penkeri, abiem kelionė traukiniu ‒ penkiolika eurų, mašina keliauti brangiau.

Dirbu užsienyje, grįžtu į Lietuvą du tris kartus per metus, aplankau anūkus ir vaikus. Su anūke mačiausi prieš pusmetį. Mes visi išsibarstę: sūnūs Norvegijoje, marčios – Lietuvoje, aš – Anglijoje. Daug lietuvių išvykę šeimomis, o aš savo artimų aplink neturiu, tik draugą. Gerai, kad bent jau jo šeima su mumis. Su sūnumis stengiamės grįžti  į Lietuvą vienu metu, nors susideriname sunkiai. Būna, kad skrendame vieni pas kitus aplenkdami Lietuvą. Jau keturiolika metų taip. Sunkiausia buvo pirmais metais, vėliau pripratau.

Ilgesio jausmas labiausiai kankina per šventes ‒ jaučiu, kaip skauda, kad negaliu būti su šeima. Po dviejų savaičių brolio penkiasdešimtmetis, negalėsiu grįžti, nes grįžau dabar į anūkės krikštynas ir į mamos metines. Skaudu, suvažiuos giminė, o aš nebeturiu atostogų. Jaučiu, kad ir emocinis ryšys trūkinėja – tolstame vieni nuo kitų. Jei galėtume susitikti dažniau, būtume artimesni. Jau užsidirbau pensijai, dar porą metelių pabūsiu ir grįšiu į Lietuvą. Pasiilgstu jos. Čia tėvų kapai, prisiminimai. Savas kraštas yra savas kraštas.“


Evaldas

„Esu klaipėdietis, emigravęs į Šilutę. Sovietinių metų emigrantas – kaip paskyrė, taip ir nutūpiau. Juk ta pati Mažoji Lietuva – kaip ir Klaipėda. Šiandien, norėdamas pakliūti į Vakarų laivų statybos gamyklą, turėjau pabendrauti su penkiomis moterimis. Moterys saugo laivų statybą. Vyrams ten leidžia tik virinti. Jos viską prižiūri ir kontroliuoja. Profesinio mokymo centre direktorius vyras, o penkios jo pavaduotojos – moterys. Jokios diskriminacijos. Vilniuje yra problemų su diskriminacija, mes šios problemos neturime. Moterys, pavyzdžiui, yra geriausios suvirintojos. Yra suvirinimo būdų, skirtų atlikti tik moterims. Ten reikia kruopštumo. Estijoje, vienoje geležinkelio vagonų gamyklos įmonėje, suvirintojomis dirba vien moterys. Visame ceche. Nieko nuostabaus. Moterys sugeba viską. Net būti be vyro. Kur jos dings. 
Vienu metu ir dirbu, ir dėstau universitete, profesinio mokymo centre, darbo biržoje. Mano darbas ir dėstoma disciplina – metalai, metalo suvirinimas. Turiu tris aukštojo mokslo diplomus. Vis mokausi, paskui dirbu, mokau, paskui vėl mokausi. Mokytis reikia. Reikia išmokti visko, kas yra aplink. Mokytis gyventi irgi reikia. Visą gyvenimą. Sėkmė ateina tik tada, kai viskas atsibosta. Kai nenusibosta, tai ir nesiseka, ir visko būna. O kai sekasi – nebėra ką veikti. Tu sėkmingas. Tau nereikia nieko veikti. Tobulybė. Stengiuosi to išvengti. Darau klaidų, kad turėčiau iš ko mokytis.“


Lina

„Darbuojuosi Šilutėje ir Klaipėdoje. Mano specializacija – senelių slauga. Teko krimsti duonytę ir užsienyje. Nepatiko. Grįžusi sakiau dukroms: Kad ir trumpesnis pinigėlis, bet čia yra mano namai. 
Viena auginu tris dukras, kol buvau išvykusi, mano sesuo jas prižiūrėjo. Jauniausiai dukrai penkiolika metų. Esame keturios muškietininkės. Visur kartu. Dėl to džiaugiuosi. Anksčiau mąstydavau, kodėl esu vieniša mama. Dabar atrodo, kad taip turėjo būti. Sunkiausias etapas – kai tėvelius palaidojau. Jiems gyviems esant, jei kas nutikdavo – su mama pasišneki, tėvelis padeda. Bet taip susiklostė, kad jie anksčiau laiko išėjo. 
Į užsienį dirbti buvau išvykusi tris kartus. Moku vokiškai, turiu medicininį išsilavinimą. Važiavau slaugyti vieno žmogaus, o nuvažiavusi radau du. Dirbau be poilsio dienų. Atlygį gavau už vieną. Susirinkau daiktus ir grįžau į Lietuvą. Po poros savaičių vėl išvažiavau, buvo lengviau. Trečią kartą gavau pasiūlymą per rekomendacijas. Dukros sakė bandyt. Buvome sutarusios, kad grįšiu iki Kūčių. Tačiau sugriuvo mašina. Tąkart galvojau, kad ir kas būtų, Kūčios ir Kalėdos yra mano vaikų šventė. Sakiau sau, jei Dievulis yra, jis man padės. Radau autobusą. Dukroms nieko nesakiau, bet parvykau Kalėdų pirmą dieną. Stoviu prie durų, skambinu. Girdžiu, mažoji sako: Sese, kažkas už durų. Ką sakysim, jei ten mama? Vyresnioji atidaro duris ir: MAMAAAAA! Mažoji nustebusi: Mama, sakei, kad negrįši! Visos apsikabinusios verkėme. Šis momentas man labai įsiminė. Dukroms pasakiau: Kad ir kaip būtų, man ryšys su jumis yra brangesnis už pinigus. Jos yra mano į gyvenimą kabinimosi kabliukas.“


Liucijana ir Marytė

„LIUCIJANA: Esame kaimynės dvidešimt devynerius metus. Grįžtame į Varėną iš poliklinikų Santariškėse. Viena buvome vienoje poliklinikoje, kita – kitoje. Dviese ramiau. Keliavome pas gydytojus, o jaučiamės kaip ekskursijoje pabuvojusios.
MARYTĖ: Abi dalyvaujame Carito veikloje, lankome bažnyčią. Pasiilgstame viena kitos. Aš labiau. Todėl kasdien susiskambiname.
LIUCIJANA: Marytė viena, jai liūdna, vyras mirė. Aš jai skambinu, išgirstu, kad sveika ir gyva. Ji man irgi skambina. Amžiaus skirtumas tarp mūsų nemažas.
MARYTĖ: Net labai didelis! Šešiolika metų!
MARYTĖ: Liucijana turi savo aprangos stilių. Man labai patinka. Ateina bažnyčion – nė viena nėra taip pasipuošusi kaip ji. Jos aprangos stilius unikalus – iš vienos mados neišėjęs, į kitą – neatėjęs. Plaukai sušukuoti, trumpai pakirpti. Net kitos moterys sako: šita iš bažnyčios gražiausiai apsitaisiusi!
LIUCIJANA: Marytė karštakošė. Tik pukšt, ir susinervina. Nemokame pyktis, nors kartais viena kitai paprieštaraujame. Norint išlaikyti draugystę – reikia bendrauti.
MARYTĖ: Šiais laikais tai neįmanoma.
LIUCIJANA: Manau, kad įmanoma. Reikia vieniems su kitais kiek kitaip elgtis. Žmonės susvetimėję. Kodėl taip yra, nesuprantu. Turime tokią pensinio amžiaus bendruomenę, kur dukart per savaitę sueiname kartu daryti mankštos. Tuo laiku, kai nebūna užsiėmimų, mes pasiilgstame vieni kitų.
MARYTĖ: Kai nesusitinki dažnai, susvetimėji. O kada yra sueigos, susibūrimai, bendri interesai – žmonės, su kuriais tai darai, tampa broliais ir seserimis. Nelieka susvetimėjimo. Jei kam iš mūsų blogai, galvoju apie jį, širdį skauda. O kai matau, kad kolektyvas mane palaiko, jaučiu stiprų vienybės jausmą.
MARYTĖ: Draugystėje aš noriu, kad mane mylėtų! Aš pasiilgstu Liucijanos. Jei ji nepaskambina, aš jai paskambinu. 
LIUCIJANA: Draugystei palaikyti reikia pagarbos ir nuolat bendrauti.
MARYTĖ: Meilės, meilės draugystei reikia!“


Sophie ir Kenny

KENNY: Dar prieš mums susitinkant turėjau planą apkeliauti dviračiu aplink pasaulį. Kai sutikau Sophie, ji pritarė mano idėjai. Per dešimt metų buvome sukaupę pinigų. Metėme darbus, pardavėme, ką turėjome, ir nusipirkome viską, ko reikia kelionei.

SOPHIE: Tėvų namuose palikome kelias dėžes knygų, vinilo plokštelių, gitarą. Praėjusio gyvenimo liko nedaug. Aplink pasaulį keliaujame etapais. Šis – antras. Dėl vėsaus klimato esame gerokai prisikrovę: turime šiltesnių drabužių, daugiau daiktų. 

KENNY: Gyvename palapinėse. Turime čiužinį. Žiemą palapinėje smagu ir jauku, iki tol, kol viskas sušlampa. Kai sušlampame, tada viskas nervina.

SOPHIE: Kai lauke apie nulį laipsnių, labai smagu. Bet kai –15 – tikrai šalta.

KENNY: Mano tėvai niekada nekeliavo, todėl, kai buvau vaikas, neturėjau galimybės pamatyti naujų vietų. O vietų, kurias noriu pamatyti savo akimis, yra daug. Sutikti naujų žmonių, suvokti, kaip pasaulis sukurtas, – noriu tai patirti. Bet nenoriu tos patirties įgyti skraidydamas lėktuvais, teršdamas gamtą. Mes keliaujame naudodami savo pačių fizinę jėgą ir keliaujame į vietas, kur žmonės paprastai nekeliauja. Būna, kartais įsėdame į traukinį ar autobusą. Kaip dabar.

SOPHIE: Keliaujant tokiu būdu niekad neturi laiko sau. Dalijamės viskuo. Mūsų miegmaišiai sujungti. Tas artumas aštuoniasdešimt procentų laiko yra nuostabus, bet dvidešimt procentų – erzinantis. Tada kalbamės, ginčijamės, bet niekada nenorime visko mesti. Kelias valandas tylime galvodami, kaip aš vertinu situaciją, o kaip mano partneris. Ir tada dalykai tampa aiškūs.

SOPHIE: Dabar keliausime pakrante iki Latvijos, tada iki Estijos salų. Tada į Taliną. Mūsų šios kelionės galutinis tikslas – Lofoteno salos Norvegijoje, už poliarinio rato. Planuojame ten atkeliauti apie balandį.


Vilma

„Viešėjau draugų namuose, buvo taip gera. Retai matau juos, bet mūsų ryšys ypatingas. Smagu turėti tokių vietų, į kurias gali atvažiuoti po tūkstančio metų. Nes tik per tūkstantį metų ir sugebi vienas su kitu susitikti. Atvažiuoji ten ir jautiesi grįžęs pas savus. Prisijaukini jų namus, prisimatuoji juos ir jų erdvė tampa tavo erdve. Viskas taip sava. O kartais būna priešingai. Ateini į svečius, o erdvė taip ir netampa namais. 
Su draugais diskutavome apie Marie Kondo tvarkymosi filosofiją, japonišką minimalizmą ir apie tai, kodėl žmonės taip smarkiai prisiriša prie namų erdvės. Visas miestas gali būti namai. Nueini į kavinę, ten išgeri kavos ir tai yra tavo virtuvė. Artimiausia biblioteka gali būti tavo skaitykla ar knygų lentyna. Galima išplėsti teritoriją, užuot bandžius ją sugrūsti į vieną butą – koncentruotą, ribotą erdvę. Gal tas noras susigrūsti kyla iš saugumo poreikio?“


Hermanas

„Neturėdamas brolių ir seserų jaučiausi įvairiai. Labai jų trūko vaikystėje, o ir dabar būna tokių momentų, kai pagalvoju, kad norėtųsi, bet jau per vėlu. Būtų per didelis amžiaus skirtumas. Tą trūkumą šiuo metu kompensuoja keletas draugų. Vienas jų - kaip brolis. Žmonės, sužinoję, kad esu vienturtis, dažnai mano, kad esu mamyčiukas. Pats save visuomet laikiau savarankišku ir galinčiu priimti sprendimus be kitų įtakos. Jei būčiau buvęs mamyčiukas, šiandien vis dar sėdėčiau tėvams ant sprando. 
Kol studijavau bakalaurą gimtojoje Klaipėdoje, gyvenau su tėvais. Magistro studijuoti išvykau į Vilnių. Atsiskyrimui nuo tėvų buvau seniai pribrendęs. Išvažiavau gyventi savo gyvenimo. Anksčiau iš studijų draugų girdėdavau: „Važiuoju savaitgalį pas tėvus.“ Nesuprasdavau, na ko gi ten važiuoti taip dažnai? Dabar lygiai tą patį darau ir aš. Labai įdomu. Dabar suprantu. Pasiilgstu tėvų. Tačiau kai grįžtu, jaučiuosi labiau kaip svečias. Jaučiu, kad jų namai yra ir mano namai, bet atsirado laikinumo jausmas. 
Tėvai visada turėjo man laiko ir visada jaučiausi jų mylimas. Žinau, kad dabar jie manęs labai ilgisi, esu juk vienas vaikas. Kai turiu laisvo laiko, galvoju, kaip jiems sekasi. Žinau, kad yra sveiki gyvi. Su mama žinutėmis susirašome apie reikalus. Bet gauti iš jos žinutę, kur parašyta: „Aš tave myliu“ – visada labai faina.“


Ionel ir Muntean

„MUNTEAN: Gimiau Rumunijoje, dvidešimt metų gyvenu Montrealyje, Kanadoje. Mano širdis gimtinėje, bet ten negera gyventi, todėl ją palikau. Kai ieškai geresnio gyvenimo svečioje šalyje, nesitaikai su esama padėtimi, turi turėti stiprybės, būti lankstus, nėra lengva. Su Ioneliu esame draugai, planuojame pradėti verslą.
IONEL: Jei savo šalyje uždirbčiau, niekur nevažiuočiau. Aš iš Moldovos, ten krizė. Žmonės emigruoja į Vokietiją, Angliją, parduoda namus. Nėra iš ko gyventi. Vidutinis darbo užmokestis šimtas penkiasdešimt eurų. Kaimai tušti, liko tik senukai. Dar prieš metus emigrantai grįždavo aplankyti gimtinės, pabūti su artimaisiais. Dabar jie negrįžta. Už savo uždirbtus pinigus keliauja į Turkiją, Italiją. Man rūpi, kaip mano šalis gyvens ateityje. Nebelieka joje jaunų žmonių. Baigę mokyklas iškeliauja į užsienį, nesiekia aukštojo mokslo. Silpna mūsų populiacija. Viskas griūna. 
Draugauju su mergina dvejus metus, noriu vesti, bet trūksta pinigų. Į vestuves reiks pakviesti šimtą penkiasdešimt žmonių. Tokios vestuvės kainuoja. Statomės namą. Ji dirba. Aš bandau pradėti verslą. Nežinau, kaip bus po trejų metų. Gal verslas žlugs, prarasime pinigus, tada ir mes emigruosime. Jei verslas eisis gerai, bus vaikų. Anksčiau – pasigimdei septynis vaikus, turi dvi karves ir visiems visko užtenka. Dabar vaikui reikia planšetinio kompiuterio, už mokslą mokėti, sportinių batelių, o jei dar užsimanys rožinių kojinių? Ne, už jas tikrai dvidešimt eurų nemokėsiu! 
MUNTEAN: Kai draugas kalba apie Moldovą, matau, koks jis nusivylęs. Mano šalis taip pat išgyvena ne geriausius laikus. Nepaisant to, jaučiuosi saugus dėl savo šeimos, pajamų. Pinigai svarbiausias dalykas gyvenime. Dėl to čia ir esame. Niekur nėra gerai, bet mes stengiamės.“


Ernestas ir Domantas

„DOMANTAS: Važiuojam iš Klaipėdos į Karaliaus Mindaugo taurės finalinį krepšinio turnyrą Vilniuje. Savanoriausim. Būsim atsakingi už krepšinio mokyklos vaikus. Prieš renginį gausime akreditacijas, jos mums leis patekti į renginį per tarnybinį įėjimą. Prieš prasidedant renginiui nešiosime vandenį komandoms į rūbines, dėliosime reklamas žiūrovams. Nešiosime alų į VIP ložes.
ERNESTAS: Patys susirandame, kur savanoriauti. Parašome renginių organizatoriams, vėliau laukiame, kol vyksta atranka ir viliamės, kad mus atrinks. 
DOMANTAS: Savanorystė duoda patirties, pasitikėjimo savimi. Susirandame draugų. Mes ir susipažinome per savanoriavimą. Mano vidinis variklis savanoriaujant – pagalba tiems, kas jos ieško.
ERNESTAS: Savanoris turi turėti atvirą širdį. Nebijoti eiti ir daryti. Turi būti nusiteikimas. Jei jo nebus, nepajusi džiaugsmo. Kai grįžtu pasavanoriavęs, jaučiuosi atitrūkęs nuo rutinos. Visuomet einu su mintimi, kad kažkam padėsiu ir tas kažkas bus laimingas. Žmonės dėkoja, šypsosi. Man to užtenka. Jausmo, kad esi išnaudojamas, savanorystėje nebūna.
DOMANTAS: Nebent, jei būna tokių renginių, kur daug darbo per prievartą ir skubinimo – greičiau darykit, greičiau! 
ERNESTAS: Savanorystė neatlyginama. Namie sakau, kad noriu važiuoti savanoriauti. Tėvai sako: važiuok. Jie nieko prieš, duoda pinigų. Ir man užtenka. 
DOMANTAS: Mano tėvai tikrai neprieštarauja, kad savanoriauju. Dar studijuodamas kartu ir dirbau, dabar tik dirbu. 
ERNESTAS: Kai savanoriavome Popiežiaus vizito metu, buvo tokių savanorių, kurie sakėsi savanoriavę prieš dvidešimt penkerius metus – Popiežiaus Jono Pauliaus vizito į Lietuvą metu. 
DOMANTAS: Nėra amžiaus cenzo iki kada galima savanoriauti.“


Laura, Oscar ir Charlie

„Keliaujame iš Klaipėdos į Vilniaus oro uostą ir iš ten – namo. Į Angliją išvažiavau studijuoti aštuoniolikos. Sakiau, baigsiu statybų inžinerijos studijas, tikrai parvažiuosiu. Atsitiko taip, kad sutikau vaikų tėtį. Persigalvojau, bet sakiau sau, pagyvensiu dar šiek tiek. Susiradau darbą. Tada galvojau, įgysiu daugiau patirties, ir jau tikrai grįšiu. Gimė vaikai. Vyras mokosi lietuviškai, jei kada išmoks, parvažiuosim. 
Anglai mano, kad paklausti, iš kur esi kilęs, – nemandagu. Todėl per pirmą susitikimą jie to niekada neklausia. Tik suartėjus, po kurio laiko, paklausia – iš kur esi. Pirmą kartą – niekada. Turbūt spėlioja – gal iš Ukrainos, gal iš Lenkijos. Spėlioja, bet neklausia.
Mano vaikai turi Anglijos pilietybę. Labai tikiuosi, kad Lietuva kada nors įteisins dvigubą pilietybę. Aš negalėčiau atsisakyti savosios. Būtų gerai, kad ir mano vaikai ją turėtų. Man pilietybė svarbi, nes esu lietuvė. Nenorėčiau to prarasti. Tiek ir beliko.“


Vladas

„Prieš dvejus metus mano nuotrauka ir interviu puošė pirmąjį „Geležinkelininko“ laikraščio puslapį. Antraštėje minima, kad tuomet aplink Žemės rutulį buvau apvažiavęs šešiasdešimt tris kartus. Šiais metais jau bus, matyt, kokie šešiasdešimt penki kartai. Šį leidinį kasdien nešiojuosi su savimi. Jaunimui parodau. O jie erzina: „Kiek dar nori apvažiuoti aplink pasaulį?“ Žinote, kiek man metų? Aš vyriausias iš vyriausių! Man septyniasdešimt vieneri. 
Traukinio mašinisto darbas atsakingas. Pradėjus dirbti buvo baisu, o kai įpranti, viskas savaime. Šiame darbe reikia budrumo. Valdydamas traukinį turi pažinoti kelio ruožą, žinoti tvarkaraštį, išmanyti, kaip veikia technika, kodėl atsiranda gedimų ir kaip juos pašalinti. Reikia sekti laiką, kad nepavėluotum. 
Yra žmonių, kurie mašinistais dirbti nesugeba. Turėjau keletą amžinų padėjėjų. Bet turėjau ir puikių mokinių, kuriuos išmokiau traukinio valdymo ir įrangos. 
Paprastai žmonės nespėja manęs paklausti, kuo dirbu. Greičiau aš pirmas užklausiu: „Ar važinėjate traukiniais?“ Man smalsu, kas tie keleiviai, juk jų nematau. 
Pernai planavau išeiti į pensiją. Vyresnybė prašė dar padirbėti. Sutikau. Turiu galimybę atsisakyti, bet darbas patinka.“


Edita

„Vežuosi pas marčią mažytį tortuką. Susėsim abi prie kavos, suvalgysim po gabalėlį. Ji labai mėgsta. Fainuolė marti. Susipažino su sūnumi mano darbe. Mudu tuomet su juo kartu dirbome. Atėjus jai, sūnus man tyliai pakuždėjo: „Žiūrėk, kokia faina mergina.“ Aš jam atsakiau: „Tikrai kad faina!“ Tiko mano sūnui, jau dešimt metų kartu. 
Turėdama laisvo laiko kepu tortus. Vienos klientės mažutė dukra man kartą paaiškino, kad jos gimtadieniui mama užsakė du tortus: vienas bus žiūrėjimui, kitas, mano keptas, – valgymui. Tuo labai džiaugiuosi, kad ne grožis, o skonis mano klientams svarbus. 
Kartą viena moteris anūkėliui užsakė tortą. Po šventės skambina ir penkiolika minučių dėkoja. Nesitikėjau, kad galima tiek daug apie tortą kalbėti. Gali padėkoti, ir viskas, o ji išpasakojo, kaip buvau jį papuošusi, koks tortas išskirtinis buvo. Padėjau ragelį ir galvoju sau, ne kiekvienas taip sugeba pagirti ir padėkoti. Prieš tai su ta moterimi susitikdavome vienoje gatvėje, daug metų iš matymo viena kitą pažinojome, pasilabindavome. Dabar pamačiusi mane iš toliausiai mojuoja. Neliko oficialumo, tokia šiluma nuo žmogaus sklinda. Net keista, kiek daug gali pakeisti viena padėka.“


Feliksas ir Gvida

FELIKSAS: Mano žmona augo Suvalkijoje. Po studijų atvažiavo į Šilutę. Ilgai draugavome. Kiek čia jau tų metų esam drauge?
GVIDA: Pernai šventėme penkiasdešimt metų bendro gyvenimo, dabar eina penkiasdešimt pirmi. 
FELIKSAS: Pažįstami penkiasdešimt dvejus.
GVIDA: Ne! Penkiasdešimt vienerius!
FELIKSAS: Na kur, tuokėmės 1967-iasiais. Šio lapkričio 25 dieną bus penkiasdešimt dveji. 
GVIDA: Kaip? Juk bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį šventėme prieš metus!
FELIKSAS: Ne pernai šventėme, o užpernai! Per tą laiką nebuvome nė karto pabėgę vienas nuo kito. 
GVIDA: Pripranti gyvendamas.
FELIKSAS: Tampa pareiga.
GVIDA: Net negalvoju, ar pareiga čia, ar kaip. Savas žmogus.
FELIKSAS: Pažįstame vienas kitą iki panagių. Bet net po tiek metų nustebiname. Gvida aną kartą blynus prisvilino!
GVIDA: O man jis vakar parnešė obuolių. Kai pasipuošiu, Feliksas mane giria, kad neblogai dar atrodau pagal amžių.
GVIDA: Per gyvenimą buvome labai užsiėmę. Jis nuolat darbe, renginiuose. Aš darbuose nuskendusi. Netrukdėme vienas kitam. Susitikdavome ir pasakodavome – kaip tau buvo, kaip tau buvo. Pasakodavome ir juokdavomės abu.
FELIKSAS: Dabar vakarais kalbamės mažiau. Turime du televizorius. Vienas vienam, kitas kitam.
GVIDA: Tris televizorius!
FELIKSAS: Trečias šuniukui Pjerui. Gvidai patinka filmai apie likimą ir gyvenimą. O man – dokumentika, politika, kosmosas. Man tų gyvenimų – per akis. Aš dvidešimt metų advokatauju, išgirdau tiek išpažinčių – kaip kunigas, man ir užtenka. 
GVIDA: Šiais laikais jauni žmonės nesupranta, kas yra santuoka. Vyresnieji buvo atsakingesni. Atsakomybės trūksta. Reikia pasitikėti žmogumi. Aš pasitikiu Feliksu.
FELIKSAS: Aš taip pat pasitikiu. Va ir traukinys mūsų atvažiavo!


Aidas

„Žiemą ar vasarą mėgstu grįžti į Varėną traukiniu. Labai gražus maršrutas – pro langą matyti lygumos, kalneliai, gyvūnai. Neseniai mačiau elnią. Įspūdingas reginys. Aš studentas, gyvenu Vilniuje. Studijuoju anglų, italų kalbas ir vertimą. Dar esu muzikantas. Nuo vaikystės žaidžiau kompiuterinius žaidimus ir klausiausi muzikos. Su anglų kalba užaugau ir ja man kalbėti išeina natūraliai. Todėl buvo lengva įstoti ir lengva mokytis. Gal kad turiu kalbos jausmą? Skaitau geras knygas. Gera knyga turi būti gerai parašyta. Autoriaus žodžiai turi lietis laisvai, turi būti geras vertimas. Jei skaitau originalo kalba, svarbu, kad būtų malonu skaityti. Kurt Vonnegut – mano mėgstamas rašytojas. Jis savotiškas, jo knygose randu intelektualaus cinizmo. Turiu pažįstamų, panašių į šio autoriaus kuriamus veikėjus. Mano nuomone, cinizmas ateina iš patirties, iš kitokio pasaulio suvokimo, o gal ir iš nepasitikėjimo savimi. Ar Lietuvoje daug cinizmo? Man sunku apie Lietuvą, kaip visumą, šnekėti. Esu kaime užaugęs. Jaučiu skirtumą tarp savo kaimo, Varėnos, Vilniaus. Kaimas yra labai faina vieta. Ten yra laisvės. Mieste nejaučiu jos tiek daug, kad ir kaip ironiškai skambėtų. Tai skirtingi pasauliai. Galvoju, kad Lietuvoje trūksta žmonių kaimuose. Kaimas yra didelė drobė ant kurios gali kurti. Ta kūrybinė laisvė ir mąstymo laisvė ten tikrai egzistuoja. Jei žmogus pasiruošęs pasikrapštyti, pakurti, pagalvoti. Dėl to mano būsima profesija labai gera ir patogi. Versti galima bet kur. Miške. Užsidarius. Pasiėmus nešiojamąjį kompiuterį galima sėdėti ir versti.“


Jolita

„Gyvenu Marijampolėje, bet jau devynerius metus keliauju į darbą Kazlų Rūdoje ir atgal. Dirbu socialinės paramos centre, esu labai susijusi su vietine bendruomene. Jaučiu, kad čia mano kraštas, mano žmonės. Manęs netraukia didmiesčiai. Visą gyvenimą norėjau dirbi darbą, kurį šiuo metu dirbu: padėti žmogui, būti prie žmogaus. Juk sako: „Dirbk mėgstamą darbą ir nereikės dirbti nė vienos dienos.“ Man ši taisyklė pasitvirtino. Mūsų centre yra daug padalinių: senelių namai, vaikų globos namai, paramos šeimai tarnyba, vaikų dienos centras. Man daugiausia tenka spręsti problemas, susijusias su šeimomis ir vaikais. Būna situacijų, dėl kurių reikia skambinti į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, klausti, kaip elgtis. Tenka bendrauti su žurnalistais, advokatais. Šiuo metu su viena šeima vyksta teisminiai procesai. Spaudoje daug negatyvių vertinimų. Kartais pikta, kad negaliu apginti žmonių, pasakyti, kaip iš tikrųjų yra, nes, būdama socialine darbuotoja, negaliu atskleisti jokios informacijos. O visuomenė mano: jei socialinis darbuotojas tyli, tai, matyt, kažką slepia.
Kartais mano šeima nukenčia dėl mano nepastovių darbo valandų. Bet septynmetis sūnus sako: „Mama, aš noriu dirbti tokį darbą kaip tu!“ Matyt, iš darbo parsinešu ir kažko labai gero.“


Kristina

„Noriu būti mokytoja. Nuo mažų dienų maniau, kad studijuosiu Karo akademijoje, o atsitiko taip, kad pasikeitė aplinkybės, tad teko stoti į istoriją. Bet man patinka tai, ko mokausi dabar. Jaučiu tam aistrą. Daug kas klausia, kokie bus mano reikalai su finansais, kai baigsiu studijas. Šiek tiek nerimauju dėl ateities. Skirtingai nei mokykloje, privalėsiu pati nuspręsti, ką rinktis, kaip gyventi. Todėl labai nedrąsu. Nors sakoma: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi“, bet aš turiu planų ateičiai. Taip jaučiuosi saugiau. Kai žinau, ko siekiu, žiūriu į viską neatsainiai. Šį pusmetį susiradau darbą, ėmiau lankyti jogą. Nelaukiu, kol aplinkybės susiklostys. Turiu savyje jėgos veikti. Tai, matyt, atėjo iš mamos. Mes su ja dviese gyvenome. Ji labai stengėsi, ir aš nuo mažų dienų ėmiau dirbti. Kai taip gyveni, kai sukuri viską savo rankomis, labiau ir vertini.“


Valentas

„Esu Valentas – Valentinas. Šiandien mano vardo diena. Žmonės prisimena, skambina, sveikina. Skaičiau, kad Valentinas buvo kankinys, jis labai mylėjo žmones. 
Grįžtu iš laidotuvių, palydėjęs mamą. Ašaros jau išsibaigė, toks gyvenimo dėsnis, žmogui yra duota sava lemtis. Mama nugyveno gražų gyvenimą, šimtą dvejus metus. Važiuoju ir galvoju, ką galėjau jai pasakyti ir ko nespėjau. O kartu džiaugiuosi, kad ne taip ir seniai buvome susitikę paskutinįkart. Tuomet tiek daug išsikalbėjome. 
Gimiau ir augau Lietuvoje. Trisdešimt penkerius metus plaukiojau po pasaulį kaip kapitonas. Teko kelerius metus gyventi Kuboje, dirbti Kanadoje. Ne kartą plaukiau aplink Horno ir Gerosios vilties kyšulius, teko vaikščioti Antarktidos žeme. Kai kilo Folklandų konfliktas, mūsų laivas buvo greta. Geležinės uždangos laikais matyti pasaulį galėjo retas. Turėjome galimybę išeiti pasižiūrėti, kaip žmonės gyvena. Grįžęs parveždavau iš ten žinių. Buvau labai laukiamas.
Darbas mano buvo sunkus, bet įdomus. Jei tektų gyvenimą pradėti iš naujo, eičiau tuo pačiu keliu. Būdamas žmogus iš jūros, labiau vertinau gyvenimą krante, kasdienes tiesas. Jūroje kitaip. Kai grįždavau iš jūros, gyvenimas truputėlį būdavo nubėgęs į priekį. Reikėdavo jį vytis. Keisdavosi ir santykiai šeimoje, atrodo, iš naujo reikėdavo pažinti žmogų. Namie daugiau nebūdavau, nei būdavau. Bet dukros mane labai mylėjo. Ir šiandien myli. 
2004 metais vasario keturioliktą grįžau į Klaipėdą ir paskutinįkart užlipau ant kapitono tiltelio. Paskui daugiau į jūrą nėjau, išėjau į užtarnautą poilsį. Jaučiuosi jį užsitarnavęs. Dabar man patinka ateiti prie jūros, kai joje siaučia audra. Stovi ant kopos, žiūri, kaip ji kunkuliuoja, verda, pyksta. Tokia galinga jėga ir gyvybė.“


Milda ir Vakaris

„Kad girdėtų, Vakaris nuo vienų metų nešioja implantus, įterptus po oda prie ausų. Kai sužinojome apie vaiko ligą, buvo labai nemalonu. Bet pamažu susitaikėme su mintimi, kad jam tai visam gyvenimui. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Pradėjus lankyti darželį viskas ėmė gerėti. Kartą per savaitę su sūnumi iš Bebruliškių važiuojame pas specialiojo ugdymo pedagogę į Kauną ir atgal. Vakaris mėgsta keliauti traukiniu, jam tai didžiausias smagumas. Jam patinka traukiniai ir traktoriai. Namie turime net keturias traukinių trasas. Dėdės ir tetos nuolat dovanoja Vakariui įvairias žaislines transporto priemones. To gėrio turime daugiau nei reikia.“


Danutė

„Mano tėvai seni, tai tenka keliauti iš Kauno į Marijampolę jais pasirūpinti. Kelionės laiką išnaudoju piešdama drožinių eskizus. Važiuodama mėgstu stebėti aplinką. Ritmas, spalvos – viskas turi poveikį kūrybiniam procesui. Užfiksuoju idėją, o vėliau ją ištraukiu iš atminties – sėdu piešti eskizo, jis, atrodo, savaime nugula ant popieriaus. Štai nufotografavau apsnigusį medį. Šakos tokios apsunkusios, apačia – lyg sniego karpiniai, toks gražus kupstas. Kada nors ateityje jį panaudosiu.
Kai matau savo kūrybos rezultatą – labai malonu. Žiūriu į jį ir žinau, kad aš jį sukūriau, o kiti, šalia esantys, net neįtaria. Matydama savo darbą jaučiuosi vertinga, prasminga, brandi dailininkė. Įgyju daugiau drąsos. 
Kiekvienu gyvenimo momentu kūryba man yra skirtingas dalykas: ambicija, savęs papildymas, saviraiška. Šiuo metu – vaistas. Bet visada – mano didžioji gyvenimo meilė. Galvoju, kuo daugiau žmonės turėtų mėgstamų užsiėmimų, tuo mažiau būtų neigiamos energijos aplink. Net jei kurdamas atrodai kiek sukvailėjęs. Mažiau suaugęs. 
Ateityje planuoju surengti nedidelę parodą. Rasiu laiko. Kai labai nori – dirbi ir naktimis, viskas įmanoma.“


Keleivių pasakojimus fiksuoja fotografė Laima Druknerytė.